Šiaurės pašvaistė

Márta Mészáros savo vaikystę praleido Sovietų Sąjungoje, jos komunistinių pažiūrų tėvui čia pabėgus siekiant išvengti diktatūros gimtojoje Vengrijoje. Tačiau prasidėjus Stalino represijoms jis dingo 1930-ųjų pabaigoje. Netrukus po to Mészáros neteko ir mamos. Tokios ankstyvos tragedijos režisierės gyvenime turėjo didžiulę įtaką autobiografinei jos kūrybos daliai. Baigusi kino studijas Maskvoje, ji grįžo į Vengriją ir sukūrė daug trumpametražių filmų, dažniausiai dokumentinių, dokumentiškumas atpažįstamas ir vėlesniuose jos filmuose. 1960-aisiais ji prisijungė prie „Mafilm“ 4-osios grupės ir susipažino su kino režisieriumi Miklósu Jancsó, kuris tapo jos vyru. 1968 m. ji tapo pirmąja moterimi, Vengrijoje sukūrusia ilgametražį filmą „Mergina“. Vėliau Mészáros sukūrė „Dienoraščių“ trilogiją, nepaisydama cenzūros ir niekada nevengdama vaizduoti socialinių temų. 1975 m. ji sulaukė tarptautinio pripažinimo Berlynalėje – pelnė „Auksinį lokį“. Jos kūryba – politinė, feministinė ir formos požiūriu drąsi – sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų pripažinimo, ji tapo viena svarbiausių Rytų Europos kino asmenybių. 2021 m. ji pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus.