SCA kryptys

Pastaraisiais metais kino industrijoje vis daugiau kalbama apie tvarumą – tiek festivaliuose, tiek produkcijos kompanijose, tiek tarp žiūrovų. Tačiau nuo diskusijų prie realių, kasdien taikomų sprendimų kelias dar ilgas. Šiose dirbtuvėse kartu su Europos filmų festivalių tinklo MIOB (Moving Images – Open Borders, „Judantys vaizdai be sienų“) žaliosios politikos eksperte Agathe Duliscouet nagrinėsime, kaip tvarumo idėjas paversti konkrečia praktika visoje kino kūrimo ir sklaidos grandinėje.

Kartu peržvelgsime visą filmo kelią: nuo gamybos etapo (filmavimo aikštelės, rekvizitai, kostiumai, transportas, energijos vartojimas) iki platinimo, festivalių organizavimo, kino teatrų veiklos ir žiūrovų žiūrėjimo įpročių. Diskutuosime, kuriuose etapuose aplinkai daroma žala yra didžiausia, ir pasidalinsime konkrečiais pavyzdžiais, kaip į tai jau reaguoja kino industrija pasaulyje – nuo tvarios produkcijos standartų ir sertifikatų iki festivalių, mažinančių savo anglies pėdsaką, ir kintančių žiūrovų įpročių.

Kam kirpti, kai gali ištirpti? – tai taikli meninio tyrimo praktika, kurioje veiksnumas (agency) tyrinėjamas per aktyvų bendradarbiavimą. Vietoj fiksuoto metodo praktika plėtojama per nuolatinį poetikos, kino, choreografijos, šokio, judesio tyrimų ir kitų sričių kodų dialogą – leidžiant skirtingoms disciplinoms vienai kitą papildyti ir išjudinti iš įprastų rėmų. Per šį mainą gimsta patirtiniai metodai – darbo būdai, atrandami čia ir dabar, per kūną, dėmesį ir bendrą buvimą, o ne iš anksto nulemti.

Esminė šios praktikos dalis – nežinojimo mazgo priėmimas: netikrumas čia suvokiamas ne kaip kliūtis, kurią reikia įveikti, bet kaip kūrybinga erdvė, kurioje gali gimti nauji bendradarbiavimo ir suvokimo būdai. Veiksnumas šiame kontekste suprantamas kaip kažkas nuolat derinamo – tarp dalyvių, tarp disciplinų, tarp kūno ir jį supančios aplinkos.

Kiekvieno filmo širdyje slypi santykis tarp dviejų vaidmenų – kūrybinės vizijos ir jos įgyvendinimo. Dažniausiai šiuos vaidmenis atlieka du skirtingi žmonės – režisierius ir prodiuseris, tačiau kartais abu šie vaidmenys susitinka viename asmenyje, kuriam tenka derinti kūrybinį žvilgsnį su praktiniu projekto įgyvendinimu. Diskusijoje gilinsimės į šį santykį – ar jis gyvena tarp dviejų bendradarbių, ar vienu metu veikia viename žmoguje – ir kalbėsimės, kokie pasitikėjimo, aiškios komunikacijos ir pareigų pasidalijimo principai leidžia šiai sąveikai veikti, nepraradus nei kūrybinės laisvės, nei projekto kontrolės.

Aptarsime, kodėl „savo žmogaus“ radimas – ar tai būtų kitas žmogus, ar sugebėjimas rasti balansą savyje – gali tapti lemiamu veiksniu, nulemiančiu, ar projektas pasiekia ekraną. Diskusijos dalyviai atvirai pasidalins asmenine patirtimi – dirbdami tandemu su kitu žmogumi ar prisiimdami abu vaidmenis vienu metu – ir papasakos apie sėkmes, iššūkius ir pamokas, kurias išmoko šiame procese.

Ką reiškia iš tiesų susitikti kitą žmogų, o ne tik jį pamatyti, suprasti ar pavadinti? Ši diskusija pakvies pažvelgti į Kito sampratą XX amžiaus filosofijoje. Jeanas-Paulis Sartre’as Kitą aprašė kaip žvilgsnį, kuris mus objektyvuoja ir atima iš mūsų pasaulio centro vietą. Martinas Buberis priešino daiktišką santykį „Aš–Tai“ ir gyvą, abipusį „Aš–Tu“ susitikimą. Emmanuelis Levinas Kitą suprato kaip veidą, kuris niekada iki galo nepasiduoda mūsų pažinimui ir kuris mums kalba visų pirma kaip etinis reikalavimas: „Nežudyk“. Jacques’as Lacanas skiria mažąjį kitą, tai yra mūsų veidrodinį atspindį, nuo didžiojo Kito, kalbos ir simbolinės tvarkos, kuri mus formuoja dar prieš bet kokį susitikimą ir kurioje mūsų geismas visada yra Kito geismas, tuo tarpu Julia Kristeva primena, kad svetimas gyvena ir mumyse pačiuose, o Jacques’as Derrida kelia besąlygiško svetingumo klausimą: ar įmanoma priimti atvykėlį jo neprisijaukinus? Kinas, kaip menas, kuris rodo veidus stambiu planu ir leidžia mums ilgai žiūrėti į kitą, atrodo, ypatingai tinka šiems klausimams, tačiau kartu jis kelia ir pavojų paversti Kitą reginiu. Diskusijoje klausime, ar ekranas gali tapti susitikimo vieta, kur kitas išlieka kitas: neredukuojamas, trikdantis ir mus įpareigojantis. O galbūt kinas tik dar kartą patvirtina mūsų žvilgsnio galią?