1923-iaisiais, kamuojamas baimės, pavojaus ir nelaimės nuojautos, vokiečių kompozitorius Arnoldas Schönbergas parašė skausmingą laišką draugui tapytojui Vasilijui Kandinskiui. Žinodamas, kad greitai visi žydai patirs prievartą, smurtinę mirtį arba tremtį, jis rašė ir apie savo, Austrijos žydo, likimą. Šiame J. M. Straubo ir D. Huillet filme cituojamas A. Schönbergo laiškas ir dramaturgo Bertoldo Brechto 1935 m. Tarptautiniame kultūros gynybos kongrese perskaityta kalba, smerkiamas antisemitizmas ir Vokietijos nusikaltimai žmogiškumui.
Apie filmą
Išsamiau
- Trukmė
- 15 min.
- Šalis, metai
- Vokietija, 1972
- Žanrai
- Dokumentinis, Eksperimentinis, Istorinis
- Kalba
- vokiečių
- Subtitrai
- anglų
- Amžiaus cenzas
- N-13
Kūrėjai
- Režisierius(-ė)
- Jean-Marie Straub, Danièle Huillet
- Aktoriai
- Günther Peter Straschek, Danièle Huillet, Peter Nestler
Režisierius(-ė)
Jean-Marie Straub
Prancūzų režisierių dueto Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet (1936–2006) bendradarbiavimas neretai vadinamas viena intensyviausių ir kontroversiškiausių kolaboracijų kino istorijoje.
Kone neišskiriami nuo 1954-ųjų iki pat D. Huillet mirties 2006 m., juodu kartu darbavosi prie kiekvieno filmo produkcijos aspekto, pradedant scenarijaus rašymu ir baigiant montažu.
Jie imdavosi ambicingų literatūros, vaizduojamojo meno, muzikos istorijų – Böllio, Kafkos, Duras, Pavese’s, Dante’s, Mallarmé, Hölderlino, Corneille’io, Cézanne’o, Schönbergo, Bacho, – jas interpretuodavo, perrašydavo ir aktualizuodavo. Per visą jų filmografiją driekiasi politinis diskursas: būdami atidūs garsui ir vaizdui, jie apsvarsto istorijos pamokas, diskutuoja imperializmą, militarizaciją, rezistenciją, pradėdami nuo senovės Romos ir baigdami Vokietijos karo metais, diegia marksizmo įkvėptas klasių kovos idėjas.
Režisierius(-ė)
Danièle Huillet
Prancūzų režisierių dueto Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet (1936–2006) bendradarbiavimas neretai vadinamas viena intensyviausių ir kontroversiškiausių kolaboracijų kino istorijoje.
Kone neišskiriami nuo 1954-ųjų iki pat D. Huillet mirties 2006 m., juodu kartu darbavosi prie kiekvieno filmo produkcijos aspekto, pradedant scenarijaus rašymu ir baigiant montažu.
Jie imdavosi ambicingų literatūros, vaizduojamojo meno, muzikos istorijų – Böllio, Kafkos, Duras, Pavese’s, Dante’s, Mallarmé, Hölderlino, Corneille’io, Cézanne’o, Schönbergo, Bacho, – jas interpretuodavo, perrašydavo ir aktualizuodavo. Per visą jų filmografiją driekiasi politinis diskursas: būdami atidūs garsui ir vaizdui, jie apsvarsto istorijos pamokas, diskutuoja imperializmą, militarizaciją, rezistenciją, pradėdami nuo senovės Romos ir baigdami Vokietijos karo metais, diegia marksizmo įkvėptas klasių kovos idėjas.
