,,Jokių cigarečių, jokio alkoholio, jokių civilinių drabužių. Nelošti kortomis, kauliukais, nekalbėti dirbant ir valgant. Nenusižengti. Neturėti jokių asmeninių daiktų."
Norvegija, 1915-ųjų sausio mėnuo. Bastiojos saloje jau antrą dešimtmetį veikia nepaklusnių berniukų internatas. Vieta šalta ir šiurpi – liaudyje ja gąsdina vaikus: „Jei būsi negeras, išsiųsiu į velnių salą“. Tvarka čia geležinė, o nuo visuomenės atskirti berniukai auklėjami sadistiniais metodais. Juos baudžia psichologiškai ir fiziškai, užuot ruošę gyvenimui, išnaudoja kaip nemokamą darbo jėgą. Vieną dieną čia išlaipinamas septyniolikmetis Erlingas. Gindamasis jis netyčia užmušė policininką, todėl suėjus aštuoniolikai bus perkeltas į suaugusiųjų kalėjimą. Vaikinas turi aiškų tikslą – žūtbūt pabėgti iš salos. Tačiau prakeiktoje kankinimo įstaigoje jis susibičiuliauja su kitais vaikinais ir bėgti vienam nebeleidžia draugiškumas. Mokiniai ima burtis ir slapčia ruošiasi pragaištingam maištui.
