Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ pristatys konceptualų žvilgsnį į kino asmenybėms skirtas retrospektyvas, sugretindamas pasaulinį pripažinimą pelniusius, bet Lietuvoje mažai žinomus kino kūrėjus – vengrę Mártą Mészáros (g. 1931) ir švedą Hansą Alfredsoną (1931–2017).
„Pristatę daug stiprių asmeninių ir teminių retrospektyvinių programų, kvietusių apmąstyti kino įvairiabalsiškumą ir santykius su kitomis meno formomis, šįkart kartu su kino archyvaru Aleksu Gilaičiu nusprendėme suderinti dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas kūrybines perspektyvas. Skirtingos Europos teritorijos, skirtingų kultūrinių patirčių refleksijos. M.Mészáros charakterį formuojanti išpažintinė tema ir ironiško ir makabriško komedijinio žanro ikona H.Alfredsonas suskamba kaip netikėtai darnus kinematografinis pokalbis“
M.Mészáros: asmeninių pasirinkimų ir galios sankirtos
Vengrų režisierės M.Mészáros asmeninę biografiją žymi individo ir politinių sistemų akistatos bei ankstyvi praradimai. Komunistinių pažiūrų tėvui siekiant išvengti diktatūros gimtojoje Vengrijoje, jos vaikystė prabėgo Sovietų sąjungoje.
4-ajame dešimtmetyje, prasidėjus Stalino reperesijoms, būsimos režisierės tėvas dingo, netrukus mergaitė neteko ir motinos. Baigusi kino studijas Maskvoje, M.Mészáros grįžo gyventi ir kurti į Vengriją. 1960 m. ji prisijungė prie kino studijos „Mafilm“ 4-osios grupės, kur susipažino su kino režisieriumi Miklósu Jancsó, vėliau tapusiu jos vyru.
M.Mészáros ankstyvąją kūrybinę biografiją žymi skirtingos dokumentinio kino formos. 1968 m. su filmu „Mergina“ nusprendusi žengti į vaidybinio kino teritoriją, ji tapo pirmąja vengrų kino režisiere moterimi. M.Mészáros kūrybai būdinga autobiografinių motyvų, vaidybinio ir dokumentinio kino jungtis, socialinės ir politinės temos, drąsūs formos eksperimentai. Filmų centre dažnai figūruoja suiręs šeimos mikrokosmosas ir siekis atstatyti jo pažeistą tvarką.
Į „Scanoramoje“ pristatomą retrospektyvą įveda juosta „Įvaikinimas“ (1975), Berlyno kino festivalyje pelniusi pirmąjį „Auksinio lokio“ apdovanojimą įteiktą režisierei moteriai. Filme skleidžiasi dviejų skirtingo amžiaus ir likimo moterų ryšys, tiksliai perteikiantis socialines ir politines sandūras, formavusias tuometinę moterų realybę meilės, santuokos ir motinystės plotmėse.
Vadinamoji dienoraščių trilogija, jungianti juostas „Dienoraštis mano vaikams“ (1983), įvertintą Didžiuoju prizu Kanų kino festivalyje, „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir „Dienoraštis mano tėvui ir motinai“ (1990) atveria esmines M.Mészáros kūrybos temas – prarają tarp idealų ir tikrovės, skirtingų kartų susvetimėjimą, tradicinės šeimos griūtį.
Dienorašių temas tęsia ir vėlesnis režisierės filmas „Šiaurės pašvaistė“ (2017). Sudėtingi šeimos narių santykiai, asmenines ir visuomenines įtampas liudijantys lyčių vaidmenys, praeities traumos, pokario Vengrijos realybė – juostoje atpažįstami pagrindiniai režisierės kūrybos leitmotyvai, sujungiantys skirtingus jos meninės biografijos etapus.
H.Alfredsonas: rimtosios komedijos meistras
Vienas ryškiausių XX a. Švedijos kino kūrėjų, rašytojų ir komikų H.Alfredsonas komediją išvystė kaip daugiaplanių humoro formų ir aštrios satyros dermę, persmelktą gilios socialinės bei moralinės melancholijos. Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos humanizmo, individo kovos su sistema ir gėrio bei blogio sankirtos temos, o vizualinė kalba pasižymi poetiškumu ir dideliu dėmesiu kameros darbui. Už reikšmingą indėlį į švedų kiną režisierius buvo įvertintas keliais prestižiniais nacionaliniais „Auksinio vabalo“ apdovanojimais.
„Scanorama“ kviečia pradėti pažintį su H.Alfredsonu nuo jo legendinės juostos „Kiaušinis minkštas! Kietai virta istorija“ (1975), pakviečiančios į ekscentriškos šeimos gamyklą, kurioje iš kiaušinių lukštų gaminami įvairūs įrankiai. Meistriškai pasitelkdamas absurdo komedijos ir socialinės satyros instrumentuotę, režisierius kritiškai skrodžia visuomenę, atskleisdamas biurokratijos, valdžios ir kasdienio žmogaus bejėgiškumo temas.
Ydingas visuomeninės galios struktūras, gimdančias smurtą ir žiaurumą H.Alfredsonas tyrinėja ir juostoje „Žmogžudystė be klastos“ (1982), laikomoje vienu svarbiausių švedų kino istorijos filmų. Sukrečiantis pasakojimas apie neapykantą ir kerštą Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“, o pagrindinį vaidmenį atlikęs Stellanas Skarsgårdas už jį pelnė tarptautinį pripažinimą. Filme „P&B“ (1983) visuomenės godumą ir biurokratijos labirintus talentingai demaskuoja visuomenėje nepritapusių sukčių duetas.
Filme „Apgaulinga kaip vanduo“ (1985) režisierius nukrypsta nuo jam įprasto politinio humoro ir panardina į įtemptą psichologinį trilerį, sekantį pagrindinėmis Williamo Shakespeare’o „Otelo“ temomis. Klaustrofobišką atmosferą ekrane kuria talentingas aktorių Malin Ek ir Sverre’ės Ankerio Ousdalio duetas, o pats filmas pelnė du nacionalinius „Auksinio vabalo“ apdovanojimus.
Europos kino festivalis „Scanorama“ šiais metais lapkričio 5–22 dienomis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Visagine ir Gargžduose. Daugiau informacijos: scanorama.lt.