Velnio sėkla

Dar caro laikų Lietuvos kaime ūkininkas atveda jo priglaustą pamestinuką Jonį bernauti turtingam Baniui. Įkandęs būsimo šeimininko ranką, pauglys pelno „velnio sėklos“ pravardę. Bet darbininkas Jonis puikus. Žiauraus Banio, tevertinančio savuosius arklius, tai nesulaiko, išduodant Jonį į rekrūtus. Bastydamasis po karų frontus, herojus specialiai susižeidžia koją, kad galėtų grįžti namo – į Banio sodybą, kur jo laukia bevaisė šeimininkė Morta, kur specialiai neteka kita dūsautoja, jauna samdinė Teresė. Kaizerio kareiviai ieško paslėptų gyvulių, Jonis paslepia Banio arklius, tuo sukeldamas šeimininko ir dėkingumą, ir įtarumą. Netrukus Banys miršta, ir tuoj po to, keldami apkalbas kaime, Jonis ir našle tapusi Morta susituokia. Pastaroji trokšta vaiko, tad Jonis, su pribuvėja Juze susitaręs, per tariamą, nervinį žmonos nėštumą, pakiša jai Teresės pagimdytą dukrytę. Vaikui paaugus, jo ateina tikroji motina, o Mortą, sužinojusią tiesą, paraližuoja. Dar tebesiaučia vokiečių kareiviai, jie kankina Jonį, reikalaudami jo suslėptų arklių. Kaimyno Katiliaus pakviesti, išgelbsti lietuvių ulonai, bet kai Katiliaus sodyba jau nepriklausomybės laikais sudega, Jonis, tapęs turtingiausiu valsčiaus žmogumi, paskolai gauti pastato žiaurias sąlygas. Morta seniai mirė, pasenusi Teresė nebepažįsta žilagalvio Jonio, liko beprasmiški turtai, paauglystės, arklio su balta žvaigžde prisiminimai. Ir vienatvė.