Šiame Berlyne apdovanoto portugalų režisieriaus João Canijo filme plika akimi matyti Bergmano šešėlis. Nieko nuostabaus: jis paremtas švedų klasikui itin artimo dramaturgo Augusto Strindbergo pjesių motyvais ir didžiausią dėmesį skiria šeimyninių santykių dinamikai. Iš šiuolaikiniam portugališkam kinui būdingo atstumo jis studijuoja tris kartas moterų, kartu valdančių geriausius savo laikus praeityje palikusį kurorto viešbutį. Kiekviena jų per ilgai kaupė nuoskaudas, kiekviena per ilgai laukė tinkamiausios akimirkos joms išreikšti.
Kas mes esame ir kuo tampame, kai praeitis slegia, o dabartis, atrodo, nesiūlo jokios išeities? Režisierius nesistengia pateikti vieno atsakymo ir kuria struktūrą, kurioje atsispindi skirtingos perspektyvos ir joms atstovaujančių personažų žiūros taškai. Filmo pavadinimas iškalbingas – iš jo atomazgos nereikėtų tikėtis nei susitaikymo, nei vilties. Užtat kiek jame kino!
