Kai Džiuzepė man pasiūlė atvykti čia, mes jau kelias savaites buvom nesikalbėję.
Jis mane nustebino. Maniau, kad mūsų istorija jau baigėsi.
Netrukus Velykos. Ore tvyro prisikėlimo dvasia, tačiau Ana to nejaučia. Vos prieš keletą dienų ji palaidojo savo sūnų Džiuzepę. Skausmą ir ilgesį moteris renkasi išgyventi toli nuo žmonių: prabangioje viloje Italijos gilumoje. Netikėtai gedulą nutraukia į namus pasibeldusi jaunoji Žana. Ji – Džiuzepės mergina, karštligiškai ieškanti prapuolusio vaikino. Žana dar nežino, kad Džiuzepė jau niekada neatsilieps į jos skambučius. Ana, išvydusi tyros meilės pritvinkusias Žanos akis, nesiryžta pasakyti, kad sūnaus nebėra tarp gyvųjų. Tvirtas merginos tikėjimas, kad per Velykas ji pamatys savo mylimąjį, Anai vėl leidžia pajusti prarasto sūnaus buvimą šalia.
„Viskas prasidėjo nuo ryškaus vaizdinio iš vaikystės. Naktis. Mano miestelio gatvės sausakimšos žmonių. Girdėti riksmai, verksmas, dejonės ir justi kylanti įtampa. Tą akimirką medinė statula, simbolis, kuriam lenkiasi minia, kiekvienam tampa kažkuo realiu – ši sukrečianti ir gili patirties bendrystė sukuria naują ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomą tiesą“, – sako režisierius Piero Messina.
