- Žinai, visi nuolat sako: „Džiaukis akimirka“. Nežinau, man atrodo, viskas atvirkščiai. Tarsi… akimirka džiaugtųsi mumis.
Meisonui penkeri. Jis sėdi kieme ir kasa. Nes kasti smagu. Meisonui dešimt. Jis tyliai laukia, kol iš pikto patėvio namų jį pasiims visuomet linksmas tėvas. Meisonui penkiolika. Jis mėgsta išgerti ir parūkyti žolės. Mamos vaikinas ant jo pyksta, bet Meisonui jis – ne valdovas. Meisonui aštuoniolika. Žiūrėdamas į suaugusiuosius jis mato save. Jam skaudu, kad pasaulyje tiek blogio: nors ir yra bejėgis tai pakeisti, Meisonas gali bent jau pasistengti būti pačia geriausia įmanoma jo dalimi. 12 metų filmuota Meisono vaikystė prabėga tuo pačiu ritmu, kuriuo vaikystė prabėga visiems. Nuo neteisingos šukuosenos vargo iki pirmosios meilės skausmo. Nuo pasaulio keitimo kastuvėliu iki suvokimo, kad kiekvienas yra milžiniško ir niekada nesustojančio gyvenimo mechanizmo dalis. „Norėjau, kad filmas būtų kaip gyvenimas – pereinantis nuo vieno įvykio prie kito, persipynęs ir tekantis kaip atmintis. Žinojau, kad net kuriant jį esamajame laike, jis vis tiek apibrėžia tam tikrą laikotarpį. Kai kas nors jį žiūrės, visa tai jau bus tapę praeitimi“, – sako režisierius Richardas Linklateris.
