- O kas po to?
- Po to būna šviesa.
Apleistame uoste klajoja trys pavargusios sielos – du draugai ir mergina. Jie ieško vietos, kur bent trumpam galėtų suartėti ir patirti ką nors tikra. Tačiau šios pastangos bevaisės, o vienatvė didesnė už tuščią krantinės aikštę. Purvini viešbučiai suteikia pastogę, bet ne šilumą, griūvančios bažnyčios – trumpą priebėgą, bet ne tikėjimą. Šių žmonių likimai paženklinti kartėliu ir nusivylimu. Jų gyvenimai – tai amžinas ir beviltiškas bėgimas nuo kitų ir savęs. „Reikėtų atskirti realybę nuo jos stilizacijos. Realybė kine yra sužalojama. filme „Trys dienos“ vaizduojamas veiksmas realiai vyksta kelias dienas, o filmas trunka pusantros valandos, tad laikas yra suspaustas, ir tai jau visai kiti dėsniai negu realybėje“, – sako režisierius Šarūnas Bartas.
