- Kaip šiandien jaučiatės, ponia?
- Šūdinai. Norėčiau, kad Viešpats pagaliau mane pasiimtų.
Trisdešimt metų elektros lempučių gamykloje valytoju dirbęs Rafaelis ruošiasi į pensiją. Ta proga jis nusiperka naujus batus ir pasidaro tatuiruotę. Tačiau darbdavys jam turi blogų žinių... O Lidija tarnauja turtingai šeimininkei, kuri nieko taip nemyli, kaip prabanga apsupto šuns vardu Princesė. Lidija sunerimsta išgirdusi, jog merdėjanti ponia savo palikimą ketina paskirti Princesei. Du vieniši, tylūs darbininkai pradeda kovą su neteisybe ir ryžtasi gauti tai, ko gyvenimas jiems niekada nesuteikė.„Mačiau, kaip tarnaitė palieka namus, kuriuose dirbo dešimtmečius. Ji tyliai nužvelgė tuščią kambarį, kuriame gyveno. Tai buvo neypatinga vieta, vos keli kvadratiniai metrai, bet ji žiūrėjo taip intensyviai, tarsi ten išties būtų į ką žiūrėti. Jos akys keliavo per kiekvieną plyšelį, kiekvieną vandens dėmę, kiekvieną iškilimą sienoje... Visa tai jai turėjo prasmę. Pajutau natūralią empatiją šiam gyvenimo fragmentui: mes visi žinome, ką reiškia priklausyti, kas yra įpročio jėga, mes visi prisirišame prie vietų ir daiktų“, – sako režisierius José Luisas Valle.
