- Čia bus Lenkija! Su tavim arba be tavęs!
- Tokia Lenkija? Tada be manęs, drauguži.
1945-ųjų vasara. Vokietijai priklausiusi Mozūrija prijungiama prie Lenkijos. Pradedamas prievartinis mozūrų lenkinimas. Atokiame Mozūrijos ūkyje gyvena vieniša moteris Rožė. Per karą ji neteko vyro ir dukters, kaimynai ją niekina ir šmeižia už laisvą elgesį. Užuot pabėgusi kaip dauguma, ji visomis išgalėmis laikosi įsikibusi vienintelio jai likusio sãvo žemės lopinėlio. Už tai skaudžiai moka savo kūnu: per karą ją prievartavo rusai, dabar prievartauja lenkai. Tokiais džiunglių įstatymų laikais tai tampa norma. Filme skausmingai pasakojama apie kankintą ir išniekintą žmogų, kuris randa jėgų gyventi toliau, apie sužvėrėjimą ir žmogiškumą, ir apie geismą, užgožiantį blogį. Nors trumpam... „Tai istorija apie du palaužtus žmones, kurie surado vienas kitą baigiantis karui. Greta plėtojamas pasakojimas apie mozūrus – tautą, tapusią dviejų nacionalizmų auka ir galiausiai sunaikintą. Kas buvo mozūrai XX amžiaus viduryje? Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas. Norėčiau, kad „Rožė“ būtų komentaras apie tai, kaip nacionalinės, kultūrinės, religinės ir etninės mažumos yra suvokiamos ir priimamos“, – sako režisierius Wojciechas Smarzowskis.
