- Nuo to laiko, kai pažinau meną, ši kamera man tapo kalėjimu.
Rebibijos sustiprintos apsaugos kalėjime statoma Williamo Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Kamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o Shakespeare’o dramos veikėjų likimai persipina su nuteistųjų. Pasirodymą žiūrovai palydi griausmingais plojimais, tačiau išsijungus scenos šviesoms kiekvienam tenka grįžti į savo kamerą ir į save. Šį filmą Italija pristato „Oskarams“. „Artima draugė papasakojo apie neseniai matytą spektaklį. „Aš verkiau, – sakė ji, – po daugelio metų“. Apsilankėme tame kalėjimo teatre. Jautėm poreikį kino priemonėmis užčiuopti, kaip vaidybos grožis užgimsta šiose kalėjimo kamerose, šiuose atstumtuosiuose, gyvenančiuose taip toli nuo kultūros. Vaidindamas tokio gilumo pjesėje, neišvengiamai pažvelgi į save, ypač kai nulipęs nuo scenos privalai grįžti į savo vienutę“, – sako režisieriai broliai Taviani.
