„Mano didžiausia nelaimė yra tai, kad esu kilęs iš niekur.“
Tomasas ir Artūras slepiasi nuo policijos atokiame miške. Jų rasta slaptavietė beveik idiliška, ir jie čia gyvena kaip rojuje, kol pasigirsta pirmieji šūviai... Po kelių dešimtmečių šioje vietoje gausu vilkų. Būtent čia Ariana randa keistą skylę žemėje. Priežastis, kodėl ji ten nusileidžia, taip ir lieka paslaptimi. Tačiau apylinkų gyventojai sutaria dėl vieno: ji tikrai sutiko vilką, apie kurį pasakojama senoje legendoje. „Laimingos dienos ateis“ – poetiška metidacija, kurios estetinis grožis nenusileidžia žiūrovui metamų interpretacinių iššūkių rimtumui.
